Fotografija neskaičiuoja dar nė 200 metų, o technologiškai ši viena iš naujausių vaizduojamojo meno šakų pakito nenusakomai: nuo pirmųjų fotografijų iki šiuolaikinės skaitmeninės technologijos. Pakito ne tik fotoprocesų technologijos, bet ir fotografijos samprata, pritaikymas, filosofija. Apie tai kalbėsime edukacinio užsiėmimo teorinėje dalyje. Praktinėje užsiėmimo dalyje moksleiviai, naudodami senosios fotografijos metodą – cianotipiją, gamins atviruką. Cianotipija tai – vienas iš pirmųjų fotografinio vaizdo gavimo būdų, atrastas 1842 m. Jo rezultatas – šviesiai arba tamsiai mėlynas atspaudas. Su vyresnių klasių moksleiviais (10 – 12 klasių) išsiaiškinsime ir vaizdo atsiradimo bei fiksavimo cheminį mechanizmą. Susipažinę su technologija moksleiviai žingsnis po žingsnio kurs savo kūrinį. Jie pradės nuo to, kad teptuku užteps ultravioletiniam spektrui jautrų mišinį. Tuomet ruošinį išdžiovins ir jam išdžiūvus, iš pasirinktų elementų – džiovintų augalų, daiktų arba karpomų siluetų iš popieriaus – išdėlios piešinį. Šis etapas reikalauja daugiausiai kruopštumo, kompozicijos suvokimo ir kūrybiškumo. Džiovintų augalų dėliojimas lavina kadravimo pojūtį, vaikai mokosi suvokti augalų siluetus, komponuoti dėmes, linijas ir taškus. Sudėliotą kompoziciją jie užfiksuoja po ultravioletine lempa. Užsiėmimas padės moksleiviams suprasti mokslo ir meno sąsajas. Tarpdisciplininės edukacijos padės moksleiviams atsikratyti klaidingo požiūrio, kad gamtos ir tikslieji mokslai su menais neturi nieko bendro, o eksperimentavimas būdingas visoms mokslo, meno ir gyvenimo sritims. Ši edukacija atskleis mokslo ir meno sintezės galimybes. Cianotipijos procese jungiasi fotografijos ir tapybos procesai. Pažymėtinos ir vaikų fantazijos galimybės – jie gali laisvai dėlioti viską: pradedant augalais ir baigiant aplink mus esančiais daiktai.
Užfiksuota šviesa – chemija ir fotografija
